skiuta

Old Swedish

Etymology

From Old Norse skjóta, from Proto-Germanic *skeutaną.

Verb

skiūta

1. to shoot

Conjugation

Conjugation of skiūta (strong)

	present			past
infinitive	skiūta			—
participle	skiūtandi, skiūtande			skutin
active voice	indicative	subjunctive	imperative	indicative	subjunctive
iæk	skiūter	skiūti, skiūte	—	skø̄t	skuti, skute
þū	skiūter	skiūti, skiūte	skiūt	skø̄st	skuti, skute
han	skiūter	skiūti, skiūte	—	skø̄t	skuti, skute
vīr	skiūtum, skiūtom	skiūtum, skiūtom	skiūtum, skiūtom	skutum, skutom	skutum, skutom
īr	skiūtin	skiūtin	skiūtin	skutin	skutin
þēr	skiūta	skiūtin	—	skutu, skuto	skutin
mediopassive voice	indicative	subjunctive	imperative	indicative	subjunctive
iæk	skiūts	skiūtis, skiūtes	—	skø̄ts	skutis, skutes
þū	skiūts	skiūtis, skiūtes	—	skø̄sts	skutis, skutes
han	skiūts	skiūtis, skiūtes	—	skø̄ts	skutis, skutes
vīr	skiūtums, -oms	skiūtums, skiūtoms	—	skutums, skutoms	skutums, skutoms
īr	skiūtins	skiūtins	—	skutins	skutins
þēr	skiūtas	skiūtins	—	skutus, skutos	skutins

Descendants

• Swedish: skjuta

References

• skiuta in Knut Fredrik Söderwall, Ordbok öfver svenska medeltids-språket, del 2:1: M-T